Mons. Gintaro GRUÐO kalba Seime Sausio 13 d. proga
 
 Šiandien, kai prisimename tà brangià kainà, kurià mûsø tautieèiai 1991 metø sausio 13-àjà sumokëjo uþ laisvæ, verta pamàstyti apie visà tikràjà laisvës kainà. Ji nepasveriama tiktai tos dienos aukomis. Maþa to, ji neapskaièiuojama prisiminus sudëjusius aukas per daugelá kitø mûsø tautos istorijos dienø – mûðiø laukuose ir miðkuose, kalëjimuose ir kanclageriuose. Aukas tø, kurie guldë galvas, kentëjo ir rizikavo savo gyvybëmis siekdami ginti mûsø kraðto nepriklausomybæ. Kiekvienas pilietis, norëdamas gyventi laisvëje, norëdamas bûti tikrai laisvu, turi sumokëti laisvës kainà. Tà kainà turime bûti pasirengæ sumokëti ðiandien ir kasdien, jeigu norime gyventi tikroje laisvëje ir jà iðsaugoti sau ir ateities kartoms. Laisvës kaina panaði á tà kainà, kurià kiekvienas tikintysis turi sumokëti norëdamas sekti Kristø.

Dietriechas Bonhoefferis, Vokietijos liuteronø pastorius, kuris Antrojo Pasaulinio karo metu dalyvavo rezistencinëje veikloje prieð nacizmà ir þuvo dël tos veiklos, savo 1937 metais iðleistà knygà Kristaus Sekimo kaina pradeda ðiais þodþiais: “Pigi malonë yra mûsø Baþnyèios mirtinas prieðas. Mûsø ðiandienë kova yra dël brangios malonës“.

Pigia malone jis vadina meilæ Dievui, rodomà tada, kai mums viskas gerai sekasi ir mûsø tikëjimui neiðkyla pasiprieðinimo ar sunkumø. Prieðingai, brangi malonë patiriama tada, kai reikia su dràsa neðti savo kryþiø, iðpaþinti ir ágyvendinti savo tikëjimà nepopuliarumo ir prieðiðkumo akivaizdoje. Šiandien, kaip ir anomis dienomis, didþiausias pavojus Baþnyèiai iðkyla tuomet, kai jos nariai yra pasirengæ iðpaþinti savo tikëjimà tik jiems patogiu bûdu. Pavyzdþiui, ðvenèiø metu dalyvauti tradicinëse pamaldose. Pavojus Baþnyèiai, kai tikintieji nëra pasiruoðæ savo kasdieniniø gyvenimo sprendimø priimti, savo gyvenimo bûdo pakeisti taip, idant jø tikëjimas bûtø ágyvendintas. Kai dël tikëjimo nekylama prieðintis savo asmeniniams patogumams ar visuomenëje vyraujanèiomis nuomonëmis. Tokie þmonës taip ir netampa tais Kristaus sekëjais, kuriais bûti jie yra paðaukti, dar blogiau, gali padaryti daug þalos Baþnyèiai bei jos nariams.

Èia matome laisvës sampratos ir mûsø pasirengimo gyventi laisvëje analogijà. Tikra laisvë, kaip ir tikra meilë, kaip ir tikras krikðèioniðkas gyvenimas, brangiai kainuoja. O mûsø þmogiðkasis polinkis – ieðkoti pigios malonës, pigios meilës ir pigios laisvës. Apgaulingiausia tai, kad siekdamas pigaus varianto þmogus galvoja, esà jam bus lengviau. Taèiau tik pasirinkus aukos kelià, pasiryþus gyventi ne tik sau, sumokëjus brangesnæ kainà pasiekiamas vienintelis kelias á tikràjá dþiaugsmà, tikràjà meilæ ir tikràjà laisvæ.

Kai kalbame apie „laisvæ“ ðiandien, ðalia valstybinës nepriklausomybës daþniausiai norime minëti asmeniniø interesø tenkinimà ir apsaugà. Dauguma þmoniø skiria ypatingà dëmesá vardijimui savo teisiø, kurias laisvë jiems suteikia ir gina, uþuot pastebëjæ daþnai panaðaus ilgio sàraðà ásipareigojimø, kuriuos atneða ta pati laisvë.

Laisvë nëra susitelkusi tiktai apie mane, apie mano norus ir pageidavimus. Ji nëra pageidavimø koncertas, kuriame tiktai að renkuosi, kokia muzika gros, ar loterija, kurioje tik mano numeriai visada iðkrenta. Atsakomybë gerbti kitø orumà ir apriboti savo laisvæ kitø þmoniø teisiø atþvilgiu yra laisvës kainos dalis.
Laisvei ir demokratijai, idant ji bûti stipri, bûtinas moralinis pamatas, pripaþinimas, kad mano teisës kitam suteikia pareigas, ir kito teisës ir man uþkrauna pareigø. Pareiga gerbti kità þmogø, pareiga dirbti siekiant iðsaugoti jo orumà. Tai nurodo, kad laisvë nëra ir negali bûti laisve be ribø.
Vieðumoje mirganèios reklamos bei programos mums bando áteigti pigiø malonumø troðkimà. Tuo jos daþnai sabotuoja brandþiø asmenybiø susiformavimà. Visos kartos paveikiamos ðiø átakø, taèiau labiausiai - jaunimas. Iðauklëtas pigia malone, jis po pirmojo santuokos iðbandymo, pirmojo sunkumo taikosi gauti pigesniø maloniø, ieðko lengviausio kelio ir meta ðeimà. Toks auklëjimas skatina norà atrasti pigaus pasitenkinimo alkoholyje ar narkotikuose, o kartais net visai pabëgti nuo problemø pasitraukiant ið ðio pasaulio.
Þiniasklaidos laisvë nëra galimybë raðyti ar transliuoti bet kà, nepaisyti jokiø populiarumo ar pelningumo padariniø. Pareiga gerbti tiesà, gerbti kitø þmoniø orumà ir jø religinius ásitikinimus lieka prievolë, sulydyta su saviraiðkos ir informavimo laisve.

Politikø nemaþiau tyko pigumo pavojus. Kai sprendimai daromi vien siekiant laimëti balsø, o ne bendrojo visuomenës gërio, tai yra grësminga. Kai asmeniniai ar partiniai interesai lemia tëvynës ekonominá ir politiná saugumà, kai teisinëmis ir finansinëmis machinacijomis uþsitikrinamas pelnas sau ar savo draugams, tai irgi einama pigiuoju keliu.

Minint Sausio 13-àjà verta prisiminti, kad þmonës neatsitiktinai rinkosi prie Televizijos bokðto, Spaudos rûmø bei Seimo siekdami apginti laisvæ. Laisva þiniasklaida ir demokratinë valdþia yra laisvës garantai, bet drauge jie gali bûti naudojami kaip laisvës paþabojimo instrumentai. Tokiais jie tampa ne tik tada, kai prieðas juos uþima, bet ir tada, kai jie veikia pagal „pigios laisvës“ principà.
Tomis lemtingomis dienomis valdþia viena nebûtø buvusi pajëgi apginti laisvës árankiø. Visiems laisvæ mylintiems þmonëms tada reikëjo stoti petys á petá. Reikia tai daryti ir dabar – idant apgintumëme tikràjà laisvæ. Nei spauda, nei Seimas, nei kitos valdþios institucijos, paliktos paèios sau neatlaikys spaudimo. Per daug ir per didelës pagundos jø tyko ir kësinasi þlugdyti tikrosios laisvës realizavimà. Mûsø tauta, visi mûsø þmonës turi bûti – ir yra – tikrasis laisvës garantas.

Lietuvos þmonës turi bûti pasiruoðæ sumokëti laisvës kainà, suprasti kad „Lietuva brangi“ yra ne tas pats, kas „Lietuva miela“. Kai spaudoje pasirodo þmogaus orumà áþeidþiantys straipsniai, reakcija turi bûti ið visur – aiðki ir garsi. Kai su darbuotojais neteisingai elgiamasi, profsàjungos ir þmonës turi kelti balsà. Šeimos tegul buriasi ir gina „ðeimø interesus“, kol maþesnës interesø grupës neuzurpavo jø vietos visuomenëje. Tëvai tegu aktyviai reiðkia savo nuomonæ apie tai, ko ir kaip mokoma mokyklose. Mokesèiø mokëtojai tegu netyli, kai mato, kad jø pinigai yra ðvaistomi ar grobstomi.

Bijoma, kad vieniðas balsas nebus iðgirstas? Taip sakë tie, kurie tà naktá nëjo prie Seimo ar Televizijos bokðto – esà, kà gali neginkluotas þmogus padaryti prieð tankus ir automatus? Taèiau galëjo. Todël, kad nesuabejojo brangios laisvës verte. Ir todël mes ðiandien gyvename Nepriklausomoje ðalyje ir galime dþiaugtis laisve. Bet tikrai galësime dþiaugtis tik jeigu ir mes ávertinsime laisvës tikràjà vertæ. Nebijokime reikalauti moralumo valdþioje, spaudoje, plaèioje visuomenëje; nebijokime tiesos. Jau daug kam nusviro rankos siekiant paragauti tikrosios laisvës. Dar vieni rinkimai artëja, ir atrodo, kad net balsavimas daug kam atrodo per daug brangi laisvës kaina. Taèiau paburnoti apie valdþià namuose ar su draugais, paaimanuoti – pigi laisvë, kuri turi savo þiaurius padarinius. Pirmasis pigios laisvës padarinys – prie slenksèio artëjanti, ásismelkianti vergystë.

Baþnyèios varpai skamba kviesdami mus garbinti Dievà, dëkoti Jam uþ visas suteiktas dovanas, ypaè mûsø gyvybës ir laisvës dovanas. Jie taip pat skelbë ðventes ir bûdavo pagrindinis pavojaus signalas. Laisvës varpas mums skamba kviesdamas dþiaugtis ir dëkoti uþ laisvæ, kurià turime. Bet kiekvienas jo dûþis yra ir perspëjimo, pavojaus signalas, primenantis tai, kas ant jo paraðyta – „tas laisvës nevertas, kas negina jos“.
 
 
   
Apie naujienø grupes 
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikø interneto tarnyba, info@kit.lt